Negalia nuo vaikystės, išgyvenama kaip savaime suprantamybė
Review
Šiame straipsnyje, pasitelkiant Alfred,o Schütz,o sociologinį fenomenologinį žvilgsnį ir asmeninius judėjimo negalią turinčių žmonių pasakojimus, atskleidžiama, kaip nuo vaikystės ar gimimo negalintys vaikščioti asmenys subjektyviomis prasmėmis kuria jiems reikšmingą socialinę tikrovę ir kaip jie patys interpretuoja savo neįgalų kūną. Straipsnyje analizuojamas negalios suvokimo pokytis pirminės ir antrinės socializacijų laikotarpiais bei jos įprasminimas savo gyvenime. Tyrimo rezultatai rodo, kad sėkmingai nuo mažens neįgalaus asmens socializacijai reikalinga alternatyvi, nauja socialinė grupė ar bendruomenė, kuri padėtų įveikti internalizuotas negatyvias socialines tipizacijas ir kurti naujas, įtvirtinančias jo pozityvų identitetą, prasmes. Šis straipsnis atlieka pažintinę funkciją ir prisideda prie socialinių darbuotojų supratimo ir išmanymo gilinimo, iš naujo įvertinant judėjimo negalią turinčių žmonių priežiūros (pagalbos) specialiuosius poreikius.
Pagrindiniai žodžiai: judėjimo negalia, pirminė ir antrinė socializacija, neįgalieji, subjektyvi prasmė, fenomenologinė sociologija.
