Socialinis darbas

Šis straipsnis atskleidžia šeimos terapijos pradininkės Virginijos Satir (1916–1988) indėlį į šeimos terapijos teoriją ir praktinį pritaikymą. Satir viena pirmųjų pradėjo taikyti koncepciją žvelgti į šeimą kaip į sistemą ir dirbant su šeima sutelkti dėmesį į vidinius šeimos nario išteklius, o ne į jų simptomus ir patologiją. Ji tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi gausius išteklius, tokius kaip savimonė, savęs priėmimas, gebėjimas keistis, pasirinkimas, atjauta, smalsumas, ryžtas, viltis, meilė ir išmintis. Savo modelį ji pavadino „Augi­mo modeliu“, priešpastatydama jį „Medicininiam modeliui“. Remiantis šia konceptualia sistema, Satir šeimos terapija buvo siekiama padėti atskiriems nariams padidinti savo vertę ir savigarbos jausmą pasinaudojant vidiniais ištekliais ir mažinti emocinius blokus. Dirbdama su visa šeima kaip sistema ji siekė stiprinti kongruentų šeimos narių tarpusavio bendravimą ir šiltus emocinius ryšius. Remdamasi ilgamete socialinio darbo ir terapijos patirtimi su šeimomis Satir pastebėjo, kad egzistuoja tam tikros universalios neįvardy­tos taisyklės šeimose (negerai matyti, kas vyksta šeimoje; negerai jausti tai, ką jauti; nedera kalbėti apie tai, ką matai ir jauti; nedera prašyti to, ko nori; neverta rizikuoti), kurios stabdo individualių šeimos narių funkcionavimą ir trukdo ryšiams tarp narių vystytis. Dėl šios priežasties dirbant su šeima būtina stebėti jos narius ir tarpusavio ryšius, siekiant juos atpažinti, o vėliau padėti keisti. Straipsnyje pristatomi ir aptariami Satir terapinio proceso šeši etapai: kontakto užmezgimas, validavimas, supratimo didinimas, priėmimo skatinimas, teigiami pasirinkimai ir pokyčių skatinimas bei sustiprinimas. Visi proceso etapai aprašyti pateikiant autentiškų pavyzdžių, kaip Satir juos pritaikė darbe su šeimomis.

Reikšminiai žodžiai: socialinis darbas su šeima, Satir terapinis procesas, šeimos terapija socialinio darbo praktikoje.